Alytaus piliakalnis

Kartais jis dar vadinamas Vienuolyno kalnu. Piliakalnis yra Nemuno dešiniajame krante, dviejų upių – Alytupio ir Nemuno santakoje. Ant jo 13 a.–14 a. pr. stovėjo medinė pilis, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1377 m. Pro čia ėjo svarbus kryžiuočių karo kelias į Vilnių, todėl pilis buvo dažnai puldinėjama kryžiuočių. Po 1422 m. Melno taikos sutarties, pagal kurią Kryžiuočių ordinas pripažino Lietuvai Užnemunę, pilis nebeteko savo gynybinės reikšmės ir ilgainiui sunyko. Piliakalnį iš vakarų ir šiaurės vakarų juosia Alytupio slėnis, iš pietų – Nemunas, iš rytų ir šiaurės rytų daubos. Jo šlaitai statūs, 20–25 m aukščio, rytinis šlaitas žemesnis – 8–9 m aukščio. Piliakalnio viršuje – netaisyklinga keturkampė aikštelė. Rytinį jos pakraštį nuo žemesnės, lengviau prieinamos piliakalnio pusės, juosia maždaug 40 m ilgio pylimas. Jo aukštis siekia apie 2,5 m. Piliakalnio aikštelėje archeologai atkasė nemažą kultūrinį sluoksnį, rytinėje papėdėje – 11–14 amžių gyvenvietės liekanų. Rasta lipdytos grumblėtu paviršiumi ir žiestos keramikos.

Maždaug 500 m. nuo Alytaus piliakalnio, Nemuno dešiniajame krante aukštoje kalvoje, archeologai aptiko kapinyną. Tai didžiausias 14–17 amžių Lietuvos kapinynas, tyrinėtas 1984–1986 m. Jame rasta 1 152 kapai, surinkta 1 762 radiniai – senoviniai rašymo reikmenys, papuošalai, senovinės monetos. Šie radiniai dabar saugomi Alytaus kraštotyros muziejuje.