Nevėžio upė

Nevėžio upė

Nevėžis – svarbiausia Vidurio Lietuvos upė (ilgis 209 km, baseino plotas 6 146 km²), kuri prasideda šlapiuose miškuose apie 6 km į pietryčius nuo Troš

Kaunas
Kaimo turizmo sodyba Lazduona
Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčia

Nevėžis – svarbiausia Vidurio Lietuvos upė (ilgis 209 km, baseino plotas 6 146 km²), kuri prasideda šlapiuose miškuose apie 6 km į pietryčius nuo Troškūnų miestelio.

Nevėžio baseiną ribojanti takoskyra turi keletą ,,spragų“. Kanalu, o po to Pienios upeliu į Nevėžį 1964-1993 metais buvo permetamas Šventosios vanduo, kurį kelė Kavarsko siurblinė. Hidrografinė jungtis tarp Nevėžio ir Lėvens baseinų – Sanžilės kanalas – iškastas 1930 m., kai sureguliavus Lėvens aukštupį, gerokai padidėjo maksimalūs debitai žemupyje, ir plačiai išsiliejęs vanduo padarydavo daug nuostolių ūkininkams. Iškasus 8 km kanalą ir sureguliavus Sanžilę – Nevėžio intaką, hidrotechninė sistema buvo pajėgi praleisti iš Lėvens į Nevėžį 10 m³/s, o po rekonstrukcijos – 30-40 m³/s debitą (kai kuriais metais – iki 70 m³/s). Taigi takoskyrai tarp baseinų tenka eiti kairiuoju Lėvens krantu pro Sanžilės kanalo versmes. Šiek tiek vandens Nevėžis gauna ir iš Rėkyvos ežero, kuris formaliai priskiriamas Mūšos baseinui; durpyno filtruojamas ežero vanduo už kelių kilometrų išeina į paviršių ir sausinimo kanalais nuteka į Beržės upelį (Šušvės intaką).

Nevėžio baseino paviršiuje vyrauja sunkesnės mechaninės sudėties karbonatingos uolienos (smėlingiems plotams tenka apie 10 %). Dirvožemiai mažai nujaurėję, jų iliuvinis sunkesnės mechaninės sudėties horizontas slūgso negiliai, ir dirvožemis virš šios santykinės vandensparos dažnai yra pašlapęs. Kiek giliau dirvožemiai išplauti Nevėžio aukštupyje. Čia, beje, daugiausia pelkių (baseino pelkėtumas iki Panevėžio – apie 6 %), ypač takoskyriniuose senslėnių ruožuose. Miškų išlikę nedaug, jiems tenka apie 17 % baseino ploto (aukštupyje – apie 21 %). Aukštupyje vyrauja šilagirės (Lėno, Taujėnų, Siesikų), o buvusius eglynus daug kur pakeitė smulkialapiai medynai. Vidurupyje kai kur (pavyzdžiui, apie Krekenavą) išliko pušynų. Pastarieji dažniausia ošia limnoglacialinių vandenų baseinų intakų suklostytose smulkaus smėlio deltose. Apie Šėtą, Kėdainius, Vandžiogalą, Babtus dar yra ąžuolynų.

Nevėžio baseine yra 89 upės, ilgesnės kaip 10 km, bet tik 5 jų, įskaitant ir Nevėžį, yra ilgesnės kaip 50 km. Ilgiausi Nevėžio intakai yra šie: Šušvė (dešinysis, ilgis 135 km,
baseino plotas 1 165 km²), Dotnuvėlė (dešinysis, 61 km, 193 km²), Obelis (kairysis, 53 km, 674 km²), Juosta (dešinysis, 51 km, 273 km²). Rikiuojant intakus pagal baseino plotą, tarp lyderių būtų Kiršinas (dešinysis, 47 km, 410 km²), Barupė (kairysis, 48 km, 322 km²) ir Juoda (kairysis, 35 km, 318 km²).

Nevėžio baseino didžioji dalis plyti lygumoje, kurią suformavo Nevėžio dvilypė ledyninė plaštaka. Plaštakų sąlytį ženklina nuo Raguvos per Lėną į pietus Siesikų link nusitęsiantis Panoterių moreninis masyvas. Tirpstant ledyno plaštakai, paviršių ėmė veikti prieledyninių baseinų vandenys. Yra žymių, kad prieledyninis baseinas, telkšojęs 80 m BS, išsilaikė ilgokai ir išskalavo platų atabradą Žeimių–Šėtos šoninės morenos gūbryje. Šiam prieledyniniam baseinui nuslūgus iki 60-65 m BS, apsemta buvo tik žemiausia žemumos dalis, kuria dabar teka Nevėžis, dalis, taip pat recesiniai Lančiūnavos, Truskavos, Ramygalos–Uliūnų kraštiniai gūbriai. Nevėžio slėnio pietinė atkarpa užsimezgė, kai prieledyninio baseino vandenys prasiveržė į Nemuną, kurio žiotys tuo metu buvo ties Jurbarku. Nuslūgus Nemuno žemupyje buvusiam prieledyniniam baseinui iki 16-20 m BS, pradėjo formuotis Nevėžio atkarpa tarp Sanžilės žiočių ir Babtų. Šiltesniame biolinge (prieš 12500-11500 metų) Nevėžis atsiskyrė nuo Šventosios baseino, o maždaug prieš 9 tūkst. metų atkariavo savo aukštupius iš Lėvens. Kylant Vidurio Lietuvos žemumai, Nevėžis savo krypties nebekeitė, tik gilino vagą ir tapo atvirkštine, tekančia priešinga pagrindiniam reljefo nuolydžiui kryptimi, upe. Vėliau atsiradusiems mažiesiems intakams teko taikytis prie šeimininkės ir savo žemupius pasukti link jos, todėl kryptis dažnai visiškai nedera
su vidurupių ar juolab aukštupių kryptimi. Pačiam Nevėžiui didelį poveikį darė Nemuno erozijos bazės – Baltijos jūros vandens lygio svyravimas. Kai prieš 8 tūkst. metų atlantyje pradėjo smarkiai grimzti Nemuno delta ir žemupys, akumuliacija Nemuno slėnyje vyko intensyviau nei Nevėžyje (jo baseinas spėjo apaugti miškais), todėl pastarojo žemupys buvo patvenktas. S. Kolupaila mini, kad dar prieškario metais vandens gylis Nevėžyje ties Raudondvariu per nuosėkį siekdavęs 7-8 m, o per potvynius – net 13 m.

Nevėžio baseinui priklauso ir dalis Žemaičių aukštumos pašlaičių, kurias drenuoja Šušvė – jo didžiausias intakas, todėl reljefo aukščių skirtumas yra gana didelis – nuo 184 iki 20 m BS. Pats Nevėžis teka trejopo lygio lygumomis ir ledyno tirpsmo vandenų nuosrūvos latakais, senslėniais. Aukštupys, kertantis 80-90 m BS aukščio lygumą, yra ištiesintas (47 km atkarpa iki Miežiškių), ir vanduo srūva 3 – 4 m pločio kanalu, vietomis pristabdomas specialių 0,5 m aukščio slenksčių. Kanalas driekiasi senslėniu, kuriuo prieledyninio baseino vandenys tekėjo Šventosios link, o vėliau, pasikeitus nuolydžiui, pasuko į Lėvenį. Iš rytų į vakarus orientuota slėnio atkarpa ties Panevėžiu yra palyginti jauna (siauresnė ir seklesnė), ja prieš 9 000 metų pradėjo plūsti iš Lėvens atkariauto aukštupio vandenys į anksčiau suformuotą tikrąjį, pietų krypties Nevėžio senslėnį – Nemuno link. Senslėnis skrodžia apatinio lygio lygumą (iki 65 m BS), šiaurinėje dalyje į jį atsiveria seklesni Šuojos, Vešetos, Upytės senslėniai. Nevėžio senslėnis yra apie 1 km pločio, turi plačias salpas, terasas, į kurias leisdamiesi intakai supylė išnašų kūgius. Ant vieno jų įsikūrė Kėdainiai. Slėnio gylis yra 15-20 m, o pačiame žemupyje iki 50 m.

Melioravimo projektams pagrįsti reikėjo daug hidrologinės informacijos, todėl Nevėžio baseinas yra gan gerai ištirtas. Pirmosios hidrologinės stotys prie pat Nevėžio buvo įsteigtos hidrometrinio biuro 1925 m. Viena jų – Panevėžio VMS veikia iki šiol, tačiau 1980 metais pasikeitė jos vieta ir baseino plotas. 1925 – 1978 m. jis buvo 1 090 km², o nuo 1980 metų padidėjo iki 1 130 km². 1925 metais įsteigta Kėdainių VMS (3 230 km²) buvo uždaryta 1959 m., nes įrengus Kėdainių tvenkinį, ji atsidūrė patvankos zonoje, tačiau po pertraukos ėmė veikti nuo 1999 metų.

Nevėžio baseine per metus iškrinta 650-700 mm kritulių, 70 % jų – šiltuoju metų laiku. Vidutinis metinis debitas šiame skersainyje yra 32,7 m³/s. Tačiau į žemupį atplaukia ir ,,donorų“ vanduo – apie 3,2 m³/s iš Lėvens ir 2,5 m³/s iš Šventosios. Eliminavus šį vandenį, Nevėžio baseino vidutinis debitas žiotyse siektų 30 m³/s. Kai kurių Nevėžio intakų (Dotnuvėlės, Obelies) santykinis vandeningumas yra dar mažesnis ir, be to, metinis nuotėkis yra labai kaitus. Visa tai lemia baseino geografinė padėtis (kritulių ,,šešėlio“ zona) ir paklotinio paviršiaus savybės (menki reljefo nuolydžiai, sunkokos mechaninės sudėties gruntai – daugiau kritulių išgaruoja, mažesni požeminių vandenų ištekliai). Nevėžį ir jo intakus maitina sniego tirpsmo vandenys, tačiau ne ką mažesnis ir lietaus indėlis. Pavyzdžiui, Dotnuvėlės metinio nuotėkio minėtieji mitybos šaltiniai sudaro atitinkamai 50 % ir 45 %, taigi požeminiam vandeniui lieka tik 5 %. Trims pavasario mėnesiams tenka beveik 56 % metinio Dotnuvėlės nuotėkio tūrio, o šešiems vasaros – rudens mėnesiams – tik 22 %. Kita vertus, trumpalaikės, bet intensyvios liūtys neretai sukelia didelius poplūdžius.

Nevėžis ir jo intakai ypač nusenka vasarą. Pasak, V. Januškio (1981) paros minimalūs garantijos debitai Nevėžyje ties Panevėžiu yra 0,19 m³/s, ties Kėdainiais – 0,46 m³/s, o Dotnuvėlėje ties Dotnuva – tik 0,002 m³/s. Suprantama, tokių debitų nepakanka net ir išleidžiamoms nuotekoms atskiesti, ir būtent dėl to buvo nuspręsta pagirdyti Nevėžio upę Šventosios vandeniu. Tačiau Lietuvos Hidrotechnikos ir melioracijos instituto atlikti tyrimai byloja, kad nuotėkio paskirtymo sistema yra neefektyvi, nes:

  1. dalis į Nevėžį nukreipiamo vandens prarandama kanale ir tvenkiniuose (papildomas vandens paviršiaus garavimas, vandens augalų transpiracija, vandens filtracija į kanalo krantus);
  2. padidėjo elektros energijos kaina (kai vidutinis perkeliamas debitas yra 2,5 m³/s, Kavarsko siurblinė per metus sunaudoja 6,15 mln. kW elektros energijos);
  3. prastėja vandens kokybė Šventojoje, todėl Nevėžio vandeniui praskiesti reikia didesnio debito. Tie patys tyrinėtojai mano, kad kur kas tikslingiau būtų papildyti Nevėžio nuotėkį baseine esančių tvenkinių vandeniu: panaudojus 63 % jų reguliuojamojo tūrio, būtų galima 2 mėnesius leisti į Nevėžį papildomą 3 m³/s debitą. Kadangi apie 80-90 % vandens į Nevėžį suplūsta melioravimo sistema, reikėtų joje įrengti tvenkinėlių kaskadas biogeninėms medžiagoms ir teršalams sulaikyti.

Pasak A. Tautvydo, Nevėžio baseine telkšo 89 ežerai, didesni kaip 0,5 ha, tačiau jų suminis plotas yra tik 5,28 km² (baseino ežeringumas 0,09 %), t. y. vyrauja maži ežerėliai (mažesni kaip 5 ha). Jie išsidėstę trimis juostomis: rytinė ir vakarinė juostos, kuriose paplitę ledyninės kilmės ežerai, eina ledyno Nevėžio plaštakos kraštiniais dariniais, o trečioji – upinės kilmės ežerėlių juosta apima Nevėžio vidurupį ir žemupį. Didžiausi ežerai yra Lėnas (2,08 km²), Juodis (0,44 km²), Juostinas (0,38 km²), Enčias (0,30 km²) ir Lieležeris (0,26 km²); jiems tenka 65 % suminio ežerų ploto. Batimetriniai planai sudaryti tik 4 ežerų. Giliausias yra Juostinas (25 m), kiti – gerokai seklesni, pavyzdžiui, didžiausias gylis Lėno ežere siekia tik 3,2 m. Sausinant pašlapusias žemes, daugelio ežerų vandens lygis pažemėjo (Lėno – 0,4 m, Juostino – 1,4 m), o po kurio laiko, pastačius nuotėkio reguliatorius, vėl pakeltas (Lėno – 0,5 m, Juodžio – 0,7 m). Ežerų dubenyse susikaupę daug sapropelio; jis yra eksploatuojamas Lėno ežere.

Ežerų stygių Nevėžio baseine kompensuoja tvenkiniai. Iš viso jų yra 76 (suminis plotas 18,4 km²), daugiausia žemupyje (žemiau Kėdainių – 38 tvenkiniai) ir vidurupyje (tarp Panevėžio ir Kėdainių – 34 tvenkiniai). Pagal skaičių vyrauja maži (mažesni kaip 5 ha) ir vidutinio didumo (nuo 15 iki 50 ha) tvenkiniai, jiems tenka atitinkamai 35 % ir 24 % viso tvenkinių skaičiaus. Tvenkinių, didesnių kaip 1 km², yra tik 4 (Angirių tv. prie Šušvės, 2,6 km²); Bublių tv. prie Obelies, 1,6 km² ; Vaitiekūnų tv. prie Šušvės, 1,4 km²; Sičionių tv. prie Barupės, 1,1 km²), tačiau juose sukaupta apie 53 % visuose tvenkiniuose esančio vandens (32,9 iš 62,5 mln. m³). Seniausi, be abejonės, yra vandens malūnų tvenkiniai, kurių Nevėžyje galėjo būti jau XV a. pradžioje. Apie tai byloja Vytauto Didžiojo laiškas kryžiuočių ordino magistrui, leidžiantis tvenkti Nevėžį malimui bei kitiems tikslams. Kita vertus, kryžiuočių ,,globa“ truko neilgai, o 1568 m. Gardino seimas jau uždraudė tvenkti Nevėžį žemiau Kėdainių. Daugiausia vandens malūnų pastatyta XIX a. ir XX a. pradžioje. S. Kolupaila savo monografijoje mini, kad prieš karą Nevėžio baseine veikė 46 vandens malūnai, 17 jų prie paties Nevėžio. Deja, dabar jie beveik visi yra sunykę, ir dauguma dabartinių Nevėžio baseino tvenkinių išsiliejo per pastaruosius 20-30 metų (per 1970-1977 m. tarpsnį bendras tvenkinių plotas padidėjo nuo 2,5 km² iki 18,4 km².

Nevėžio vagos vidutinis nuolydis yra tik 0,035 % (žemupyje – 0,007 %), o ir upė nelabai vandeninga, tačiau praeityje būta sumanymų statyti hidroelektrinių. Tiesa, materilizuota buvo tik Kruostos HE idėja: 1954 m. patvenkus Nevėžį aukščiau Kėdainių, išsiliejo 0,42 km² ploto ir 1,47 mln. m³ tūrio tvenkinys, maitinęs 270 kW galios HE. Elektrinė buvi neefektyvi, todėl dirbo neilgai, ir jos tvenkinio vanduo panaudotas laukams drėkinti. Panaši ir Nevėžio laivavimo istorija.

Yra išlikusių rašytinių žinių, kad Nevėžiu laivai plaukioję dar XIV a.; Gardino seimo nutarimai (XVI a.) taip pat patvirtino, kad Nevėžis tinkamas laivams plaukioti iki Kėdainių, todėl uždraudė jį pertverti malūnų užtvankomis. Kita vertus, niekur neminima, kokio didumo laivai plaukioję upe, todėl laivybos Nevėžyje mastas įvairių autorių buvo interpretuojamas labai laisvai, pavyzdžiui, M. Biržiška rašė, kad XVIII a. laivai kilę aukštyn iki pat Panevėžio. XVIII a. pab. – XIX a. pr. tirtos galimybės sujungti Nevėžį su Lėveniu. Rusų kariškiai išniveliavo būsimo kanalo trasą, matavo Lėvens bei Nevėžio debitus ir galop nusprendė, kad projektas sunkiai realizuojamas dėl vandens stokos abiejose upėse. Bet 1907 m. latvių inžinierius K. Jansons pateikė naują šio projekto variantą, kuris atrodė įmanomas įgyvendinti; deja, jį realizuoti sukliudė 1914 m. prasidėjęs karas. Nevėžis vėl prisimenams nepriklausomoje Lietuvoje. 1925 m. Vandens kelių tarnybos tyrinėjimo partija, vadovaujama inž. A. Snarskio, atliko Nevėžio slėnio ir vagos menzulinę nuotrauką (M 1: 5000) nuo žiočių iki Kėdainių, o 1934 m. inž. A. Šulcas parengė ir vagos reguliavimo projektą. Pasak jo, Nevėžiu iki Kėdainių būtų galėję plaukioti 200 t talpos, 40 m ilgio ir 1,6 m grimzlės laivai. Projektui realizuoti reikėję 1,85 mln. litų – tiems laikams didžiulės sumos, todėl jo buvo atsisakyta.

Nevėžio baseinas yra itin antropogenizuotas. Jo teritorijoje gyvena apie 280 tūkst. gyventojų, daugiau kaip pusė jų – ant Nevėžio krantų išaugusiuose Panevėžyje ir Kėdainiuose. Šiuose miestuose yra nemažai pramonės įmonių, kurių gamybos prosesams reikia daug vandens, o šis dažniausia imamas iš Nevėžio.

Žemiau didžiųjų miestų Nevėžio vandenyje gerokai padaugėja organinių medžiagų ir ypač neorganinių cheminių elementų. Į Nevėžį suplaukia teršalai ir iš žemės ūkio naudmenų, kurioms tenka apie 45 % baseino ploto. Apie 90 % visų žemės ūkio naudmenų yra nusausinta. Melioravimo darbų apimtys buvo labai didelės dar tarpukaryje ir apie tai iškalbingai byloja S. Kolupailos pateikta statistika. Pasak jo, iki 1936 m. Nevėžio baseine jau buvo nusausinta 61 097 ha pašlapusių žemių ir sudaryti projektai dar 45 867 ha. Ypač intensyviai sausinti šių upelių baseinai: Juodos (11 000 ha), Obelies (9 489 ha), Šušvės (9 072 ha), Upytės (5 097 ha). Po karo, ypač 7-tą ir 8-tą dešimtmečiais, Nevėžio baseino sausinimo darbų apimtys dar padidėjo, todėl labai pasikeitė hidrografinio tinklo struktūra. S. Kolupaila prognozavo, kad, realizavus visus melioracijos projektus, upių tinklo tankis Nevėžio baseine keisis nuo 0,35 iki 0,91 km/km², bet 1973 m. šis rodiklis jau buvo 1,18 km/km². Žinia, upių tinklo tankio skaičiavimą lemia kartografinės medžiagos detalumas, todėl į pateiktus skaičius reikėtų žvelgti kritiškai, tačiau net ir su šia išlyga melioravimo poveikis hidrografiniam tinklui yra akivaizdus. Pagal A. Gudeliauskienės duomenis, upių tinklo tankis Dotnuvėlės baseine iki 1936 m. buvo 0,44 km/km², o 1973 m. siekė net 1,45 km/km², t. y. padidėjo daugiau nei 3 kartus.

[divider]

Pradžioje Nevėžis, vielos žmonių Nevėžėle vadinamas, teka į vakarus lygiu slėniu, žemais krantais, pro miškus ir nedidelius kaimus, kaip antai, Grybuliai, Guobė, Nevėžnikai, Nevėžėlė, Krokuvėlė. Grybulių k. yra pirmas tiltas, tik 2 m ilgumo, visai paprastas, kaip per griovį. Kiek didesnį tiltą randame 207,9 km (kilometrai skaitomi nuo žiočių; versmes laikome 218,7 km), kur Nevėžis sutinka pirmąjį vieškelį iš Troškūnų į Traupį. Čia padarytas paprastas medinis tiltas 5 m ilgumo, visai žemas; kad nenuneštų vanduo, jis iš šonų apkrautas akmenimis. Vieškelis į Troškūnus tiesus, kaip styga; pro mišką 6 km atstume matyti Pranciškonų bažnyčios varpinė.

Troškūnai žinomi nuo 1700 m., kada čia buvo pastatytas Bernardinų vienuolynas. Dabartinė bažnyčia barokinio stiliaus – stovi miestelio aikštėje; šalia jos – aukštas varpinės bokštas. Už miestelio – Troškūnų dvaras su dideliu spirito fabriku ir siaurojo geležinkelio stotis. Pro Troškūnus teka Juosta, kuri numatoma reguliuoti.

205,4 km. ties Girelės k., Nevėžis daro pirmąjį staigų posūkį į pietus, Traupio bžk. linkui. Tą kampą galima taip paaiškinti: čia buvo senesnis ledyno upės, matyti, Šventosios intako slėnis; juo tat penkiems kilometrams pasinaudojo „Nevėžėlė“. Tas senslėnis daug ryškesnis, kaip Nevėžio aukštupio lyguma.

Atkreipkime dėmesio j vieną įdomų dalyką. 7 km į rytus nuo Nevėžio versmių, ties Andrioniškio bžk, giliame slėnyje teka Neries Šventoji, Anykščių linkui; jos vandens paviršius yra 70 m aukščiau jūros, o Nevėžio versmių – 93 m. Nevėžis nukrinta iki 70 m tik žemiau Raguvos, už 40 km. Seniau Nevėžio aukštupis, tikriausia, turėjo ryšio su Šventosios baseinu. Sakytasis senojo intako slėnis eina pro Traupį Kovarsko linkme pietų rytų kryptimi; slėnio šlaitai atitinka vidutinio didumo upę.

Naujose sąlygose Nevėžis teka platesne vaga, kad ir dar be aiškių intakų. Čia jį vėl kerta tas pats Troškūnų-Traupio vieškelis, kuriam pastatytas didesnis ir aukštesnis tiltas. Tiltas medinis, balkinis, bendras jo ilgis 7 m, aukštis nuo žemo vandens 1,5 m.

Šiame tarpe Nevėžio slėnio šonuose stovi dešinėje Laukagalio k. ir dvaras, kairėje – Žerkiškių dv. Ties Traupio dv. (kair.) Nevėžis sutinka smėlio kalvas, staiga aplenkia vieną jų ir savo senslėnį palieka. Pačiame posūkyje į ją įteka iš kairiojo šono pirmi žymesnieii intakai – Traupis ir Pienia. Vietos žmonės visai nežino upelio vardu Traupis; rusų žemėlapyje 1:126000 jis pavadintas Traupe; jis teka iš rytų, iš balų ir miškų, įteka ties Traupio dv. Dvare yra kūdra, gausingų versmių maitinama. Pienia teka iš pietryčių; ji teka jau minėtu Traupio-Kovarsko senslėniu. Toliau tuo pačiu slėniu teka kitas upelis, bet jau į Šventąją. Keista, kad juodu abu vadinami vienodai – Pienia. Iš slėnio reljefo matyti, kad seniau Nevėžio aukštupis ar kuri kita upė tekėjo tuo keliu j Šventąją; dar ir dabar nesunku būtų Nevėžį čion nukreipti.

Vieta, kur Nevėžis apsisuka ir jungiasi su dviem intakais – tikras labirintas. Man rodos, kad nuo trijų upių gavo vardą bažnytkaimis Traupis (Tri-upis).

Tarp dviejų intakų, pačiame posūkyje, Nevėžį kerta Traupio-Kovarsko vieškelis; menkas medinis tiltas ant polių, 9 m angos, puošia šį dailų kampelį.

Nuo šios vietos Nevėžis teka plačiu ir lygiu slėniu, kuris po lietaus ar pavasary virsta plačia upe ar beveik ežeru.

Nevėžis tarp Traupio ir raguvos

Dešiniajame Nevėžio krante pirmąjį sutinkame Traupio bažnytkaimį, su viena vienintele gatve ir dailia mūrine vienabokšte bažnyčia. Prieš bažnyčią nesenai pastatytas Kryžiaus Kelio paminklas. Traupis stovi ant smėlio kalvos, „oso“ tipo; jis težymus kaip vieškelių mazgas: pro jį ėjo garsusis kelias iš Vilniaus pro Ukmergę ir Panevėžį į  Rygą. Dabar svarbesnis vieškelis iš Panevėžio į Ukmergę kad ir nukreiptas per Levaniškius, ties Traupiu, senam vieškeliui į Taujėnus pastatytas  geležbetoninis tiltas, pirmas pastovus tiltas per kalbamąją upę.

Nevėžio vaga ties Traupiu raitosi smulkiais vingiais, vasarą ji priauga švendrų. Pavasarį ir rudenį upė išsilieja iki 200-300 m platumo ir lėtai senka; tada jos negalima perbristi nei perplaukti.

Žemiau Traupio deš. krante matyti Jonapolės dvaras; rūmais jis nepasižymi, tik dviem mūriniais sandėliais, lyg pilies bokštais, tarp kurių stovi vartai senų medžių alėjos gale. Šie stilingi bokštai nukopijuoti iš Raguvėlės dvaro.

Toliau Nevėžis skiria į dvi puses Levaniškių kaimą: deš. krante Senieji, į kairįjį išsikėlė Naujieji. Tarp jų pastatytas geležbetoninis tiltas vieškeliui iš Panevėžio į Taujienus ir Ukmergę. Tas vieškelis iki Raguvos eina beveik pačiu deš. Nevėžio krantu. Upė čia teka žiem. vakarių linkme, ties Raguva paimdama žiemių kryptį.

Prieš Raguvos mst., tarp jo ir Užunevėžių k. iš kairiojo šono seniau tekėjo intakas Dubė, arba Dubija. Jo slėnis labai žemas, todėl 1913 m. buvo suprojektuotas kanalas, kuriuo vandens perteklius iš supelkėjusio Nevėžio aukštupio turėjo būti nuleistas j Aluontę, Nevėžio intaką (apie 7 km į vakarus). Musų kultūrtechnikai anksčiau sutvarkė Aluontę ir prijungė prie jos Dubės aukštupį, kuris dabar vadinamas Skerdimu ir teka pro šalį Raguvos 1,5 km atstume.

Ties Raguvos mst. per Nevėžį yra jau trečias geležbetoninis tiltas, labai žemas ir beveik apsemiamas pavasarį su visu vieškeliu.

Raguva  laikoma viena seniausių Lietuvos gyvenamųjų vietų; spėjama, kad čia buvo senovės lietuvių žinyčia. Nevėžio krante seniau gulėjęs didelis granito akmuo, vardu Žaltys, su išskeltais trijų žalčių piešiniais; jis buvęs pagonų garbinamas, kaip dievų ženklas. Paskiau Žaltys buvęs nugabentas į Kėdainius; dabar apie jį neteko girdėti. Balinskis rašo, kad Raguvos vardas kilo iš rago arba rogo, kas lietuviškai reiškia altorių.

Bažnyčią Raguvoje įsteigė Trakų vaivada Aleksandras Oginskis 1680 m. Vėliau Raguva priklausė Straševičiams,  o po 1831 m. sukilimo buvo rusų vyriausybės konfiskuota. Deš. Nevėžio krante nemažas priemiestis, vad. Raguvos Ferma. Vieškelių kryžkelėje čia pastatyta mūrinė Šv. Agotos kolona; labai galimas dalykas, kad tai yra 1831 m. sukilimo slaptas paminklas.

Dabartinė Raguvos bažnyčia – paprasta medinė; greta jos keturkampė mūrinė varpinė. Bažnyčia pastatyta kalnelyje, prie upės, todėl varpinė toli matyti plačiame Nevėžio slėnyje.

Raguvos mst. užima aukštoką kalvą; jo gatvės plačios ir tiesios, daugumoje grįstos. Į jį užsuka didysis vieškelis, kuris eina dešiniuoju Nevėžio krantu, nors Raguva yra kairiajame; todėl reikia du kartu keltis per upę. Kelias į žiemius, į Panevėžį, eina pačiu Nevėžio slėniu ir dažnai apsemiamas. Per upę ir jos šakas čia pastatyti trys nedideli ir silpni mediniai tiltai.

Upė ties Raguva be galo apleista; dėl jos vagos nesutvarkymo pievos virto viksvų bala ir beveik nenaudojamos. 1935 m. pradėti melioracijos darbai visai pakeis Raguvos apylinkių vaizdą. Tyrinėjimai rado, kad Nevėžis čia turi didelį kritimą, todėl kanale numatyta 15 slenksčių. Keista, kad be naujos vagos kasimo vanduo pats nenuteka. Paaiškinti šį reiškinį tegalima perkalais, kurių čia šimtai pristatyta skersai upės vagą; jie baisiai pagadino Nevėžį.

Šiuo metu Nevėžis tetinka kelionėms baidare nuo Miežiškių bžk. 1927 m. Hidrometrinio biuro ekspedicija sutiko iki Raguvos nenugalimų kliūčių; baidarę teko gabenti vežimu, nes plaukti žolių priaugusia ir vingiuota vaga nebuvo galima.

Tarp Raguvos ir Panevėžio

Nelinksmas Nevėžio slėnio vaizdas lydi jį dar 10 km žemiau Raguvos. Siaura, duobėta vaga su tingia vandens srove – sunkus kelias net lengvai baidarei. Po lietaus upė išsilieja per visą slėnį, bet ir tada jąja plaukti labai rizikinga.

Dešiniuoju slėnio šonu eina Panevėžio vieškelis, kuris keletą kartų kerta Nevėžį. Pirmas jo susidūrimas – ties Gitėnų k.; čia yra du mediniai tiltai – per upės senąją vagą ir naujai ištiestą kanalą. Kitas medinis tiltas pastatytas Kerblonių kaime, ūkininkams susisiekti.

Nuo Bajoriškių k. (167 km) Nevėžis stambiais vingiais krypsta į vakarus. Aukščiau Miežiškių bžk. pastatytas vandens malūnas, pirmas Nevėžyje. Malūno užtvanka suversta iš akmenų; vanden| kelia mediniai skydai, vad. šandorai, Malūno trobesys – kairiajame krante.

Nedidelis Miežiškių bžk. turi gražią gotiko stiliaus vieno bokšto bažnyčią ties ta vieta, kur vieškelis vėl eina per Nevėžį. Čia matome kolonų paremtą geležbetoninį tiltą.

Žemiau Miežiškių Nevėžio vaga pakankamai ryški ir gili; Čia ir melioracija nereikalinga. Nevėžio nuolydis vis darosi didesnis, todėl čia – geros sąlygos vandens malūnams.

Ties Tautkūnų k. Nevėžis priima iš kairiojo šono žymesnį intaką Aluontę. Aluontė teka iš pietų, iš Šilų bžk. apylinkių, pro Aluončių k. ir Velykių bžk. Ji baigiama reguliuoti; sutvarkyta Aluontė atrodo labai dailiai. Prie žiočių įtaisyta vandens matavimo stotis.

Žemiau Aluontės žiočių sutinkame Tautkūnų vandens malūną, turi būti patį menkiausį iš visų Nevėžio nemoderniškų malūnų.

Netoli nuo Nevėžio čia yra du dvarai: Liūdynė deš. krante ir Kiriava – kairiajame. Upės vaga šiame ruože 5-10 m platumo, krantai aukšti – 3-5 m aukštumo. Vaga priaugusi švendrų, sutinkama žvyro ir smėlio seklumų, kur tėra 20 cm gilumo. Srovė ryški, vanduo nestovi, kaip ties Raguva. Krantai ištisai apaugę medžiais ir krūmais. Taip teka Nevėžis iki susitinka su Juoda (154,8 km).

Juoda (arba Juodė) teka iš pietų, iš Juodžio ež., 3 km į pietus nuo Vadoklių bžk. Seniau Į Juodžio ež. įtekėdavo nežymus Lėnupio upelis, kurio pradžia buvo Steprų pelkės krašte, nors vardas rodo, kad jis galėjo jungtis su Lėno ežeru. Melioratoriai, tvarkydami Juodos baseiną, pažemino Juodžio ežerą, pratęsė Lėnupį per visus Steprus, pasisavindami Žižmojaus aukštupį, o Lėno ežerą sujungė kanalu su Apteka, Juodos deš. intaku. Tuo būdu Juoda, turėjusi 32 km ilgumo iki Juodžio ež., dabar su aukštupiu turi 49 km. Juoda teka vis į žiemius, tik žemiau Aptekos žiočių, ties Jotainių k., daro vieną vingį į vakarus.

Nuo Juodos žiočių Nevėžis aštriu kampu keičia savo linkmę j vakarus, priimdamas savo intako – žieminę kryptį. Čia, ties Velžio k. per Nevėžį dar kartą eina Ukmergės-Panevėžio vieškelis, kuriam pastatytas geležbetoninis tiltas. Kad žemiau Juodos Nevėžis yra didesnė upė, matyti iš šio tilto: Jis 3 angų ir beveik du kartu ilgesnis, kaip Miežiškių tiltas. Žemiau tilto yra Velžio vandens malūno užtvanka iš suverstų akmenų.

Tik 6 km žemiau Juodos žiočių Nevėžis teka į žiemius. Ties Pajuosčio dv. į jį įteka iš dešiniojo šono Juosta, kuri vėl priverčia Nevėžį grįžti į vakarus.

Juosta teka iš pietų rytų, iš Juosto ežero, pro Troškūnų mst, Juostininkų k., Raguvėlės dv., vietomis lygia greta su Nevėžiu.

Pajuosčio dv. priklausė A. Meištavičiui, o nuo 1920 m. čia įsikūręs IV pėstininkų L. Karaliaus Mindaugo pulkas. Nesenai jam pastatytos moderniškos kareivinės. Pasiliko gražus parkas Juostos ir Nevėžio santake, balti dvaro rūmai, buvusi dvaro koplyčia gotiko stiliaus su senais herbais, ji yra kairiajame Nevėžio krante, prie kelio į Panevėžį. Pajuostyje yra du tiltai – per Nevėžį ir Juostą. Nevėžio tiltas – 3 angų, medinis, ant gražių mūrinių taurų. Žemiau tilto ir Juostos žiočių Nevėžyje įtaisyta vandens malūno užtvanka. Malūno trobesiai – deš. krante, dar tebeturi senojo dvaro papuošimus. Pajuostį galima laikyti Panevėžio priemiesčiu. Nevėžis savo gilia vaga, iš kurios upė neišsilieja, padaro dar vieną didesnį vingį ir pro didelę plytinę eina artyn prie „Aukštaičių sostinės“, prie Panevėžio.

Nevėžis nuo Panevėžio iki Krekenavos

Panevėžio miesto ribose Nevėžis daro didelį vingį su stačiais kampais; viename jų įteka kair. intakas Žagiena, kuris teka iš pietų.

Žemiau Panevėžio Nevėžio krantai aukšti, iki 4-5 m, vietomis iki 10-12 m. Vagos platumas 15-30 m, dugnas kietas, vandens gilumas nuo  0,4 iki 1,0 m, bet pasitaiko duobių iki 1,5 m. Krantai neapsemiami, tik kaikur esti 200-400 m platumo žemesnių pievų. Vingiai – nestaigūs, jokių ypatingų kliūčių laivams nematyti.

Šiame tarpe pastatyti du vandens malūnai – Savitiškių ir Nausodės. Savitiškių malūnas, kair. krante, 1925 m. buvo sudegęs, dabar vėl atstatytas ir veikia. Nausodės malūnas tuo skiriasi nuo ikšiolinių, kad jo užtvanka padaryta nuošaliai nuo malūno, į kurį vanduo nukreiptas kanalu, kairiuoju upės krantu. Ties Savitiškiais įteka kair. intakas Šarmutas iš Nendrės balos; žemiau Nausodės, taip pat iš kairiojo šono, – Molaina (žmonių iškreipta į Malunką) iš Vešetos balos, nuo Upytės.

Dešiniajame krante Nevėžį puošia gražus pušynas, kuriame įrengtas Berčiūnų kurortas, tikriau – panevėžiečių vasarvietė. Per mišką, netoli upės, eina geležinkelio linija, kuri kerta Sonžylos upelį. Sonžyla įteka į Nevėžį iš deš. šono žemiau Berčiūnų. Ši vieta įvairiais atžvilgiais labai reikšminga.Čia Nevėžis daro paskutinį „lemiamą“ posūkį j pietų vakarus; čia lūžta jo išilginis profilis todėl, kad jis iš savo siauros vagos patenka į senąjį ledynų slėnį. Per Sonžylą eina pavasary Lėvens vandens perteklius; pro šį nedidelį upelį buvo svajota padaryti vandens kelią iš Kauno į Rygą; dabar melioratoriai prakasė kanalą iš Lėvens į Nevėžį, kuriuo baidarininkai keliauja iš vieno baseino į kitą ir kuris nemažą vaidmenį turės ateityje, kada Lėvuo panorės visas prisijungti prie Nevėžio baseino.

Sonžyla (kiti rašo Sonžila, Sanžila ir Sanžyla) – nedidelis, bet garsus upelis; apie jį turime specialios literatūros. Ir archeologai čia rado įdomių dalykų: Berčiūnų miškas prisėtas milžinkapių vad. Raginėnų kultūros periodo.

Ties Sonžylos žiotimis Nevėžį keru Panevėžio-Šiaulių vieškelis; Čia pastatytas Berčiūnų, arba Smiltynės, tiltas – medinis ir pavojingas dėl ledų susigrūdimo pavasaryje; jis numatomas pakeisti nauju. Iš tilto – dailus reginys j Sonžylą ir Berčiūnų mišką; pietų-vakaruose matyti Naujamiesčio bažnyčios smailūs bokštai.

Patekęs į ledynų upės paliktą senslėnj, Nevėžis kiek įsigilino į jo dugną. Čia upė teka didesniais ir švelnesniais vingiais; krantai 4-6 m aukštumo, vaga vasaros metu 0.4-1,0 m gilumo; slėnio gilumas apie 15 m; aukštesnis slėnio šlaitas dešinysis, iš vakarų. Vanduo teka laisvai, vaga neapaugusi; šiame tarpe nėra ir vandens malūnų.

Tarp Berčiūnų ir Naujamiesčio pažymėtini: deš. krante Degionių, Nevėžnykų ir Notėgalos kaimai, kair. krante Navaršonių, Papušių, Kemėnų ir Puškonių kaimai. Dešiniuoju Nevėžio krantu, nuo Berčiūnų tilto pradedant, eina tiesus vieškelis į Naujamiestį ir toliau į Kėdainius.

Naujamiestis nėra perdaug naujas; 1689 m. čia pastatė bažnyčią Lietuvos kancleris Marcijonas Oginskis. Naujamiestis atsirado, tikriausia, D. L K. Vytauto laikais, kuris čia įgyvendino karaimus; miestas ilgai buvo vadinamas Karaimų Naujamiesčiu44, čia buvo jų maldos namai – kinesa. Naujamiestis priklausė Biržų Radvilams; jų pastatyta kalvinų bažnyčia virto vėliau sandėliu. Matyti, seniau Naujamiestis buvo didesnis miestas, su įvairių konfesijų bažnyčiomis ir Pijarų vienuolynu; nuo XIX šimtmečio pradžios jis teturi 700 gyventojų. Naujamiestis buvo vėliau 8000 ha ūkio centras ir priklausė dvarininkams Karpiams.

Dabar Naujamiestis – švarus ir taisyklingai apsistatęs miesčiukas, kiek nuošalioje vietoje, bet ne užkampis. Miestą puošia aukšta dvibokštė gotiko stiliaus bažnyčia, pastatyta iš baltų plytų prie centralinės aikštės.

Naujamiestis išsitiesė lygia greta su Nevėžiu, dešiniajame jo krante. Per Nevėžį vieškeliui į Upytę pastatytas menkas medinis tiltas,pavasarį visai apsemiamas; kairysis krantas čia žemas ir neapstatytas.

3 km žemiau Naujamiesčio j Nevėžj įteka iš dešiniojo šono Kiršinas; kaip sakyta (§ 7), visur rašoma, kad į Nevėžį įteka Šuoja, o kiti (J. Buszyniski) padarė iš jų du intaku. Laikysime, kaip ir vietos gyventojai, kad Šuoja yra Kiršino kairysis intakas.

Kiršinas prasideda tarp Grinkiškio ir Baisogalos miestelių ir teka bendra rytų linkme pro Baisogalą ir Sidabravą. Žymesni jo intakai: iš dešinės Palona, iš kairės Šuoja.

Šuoja teka iš žiemių; ją sudaro du nemaži upeliai Liulys ir Kūris, kurie prasideda apie Šeduvą ir jungiasi ties Sujetų (Šuojėtų?) dv.; Suoja turi deš. intakus Labę ir Guopį.
Žemiau Kiršino į Nevėžį įteka iš vakarų ištisa eilė dešiniųjų intakų, kurie vasarą beveik išdžiūsta; tai – Lieluvis, Svirnupis, Vadaktis, Šventupis, Lokauša, Lokaušėlė ir Liaudė. Iš kairiojo šono, be smulkesnių upelių, čia įteka Upytė ir Linkuvė.

Ties Murmulių k. dvi Nevėžio šakos atskiria didelę salą, su kuria susisiekti pastatyti du laikinos konstrukcijos tiltai. Upė čia darosi gilesnė ir srovė lėtesnė: tai artimo Vadaktėlių malūno įtaka.

Vadaktėlių malūnas pastatytas kair. krante, ties Čiurų k.; dešiniajame krante matyti medinė Vadaktėlių arba Vadakčiukų dvaro bažnyčia. Čia 1902-1905 m. dirbo kun. Juozas Tumas45. Dvaras atvaizduotas H. Sienkevičiaus istoriniame romane „Potop“ (Tvanas).

Žemiau Vadaktėlių deš. krante yra du Vadaktų dvarai; ties antruoju buvo seniau dar vienas vandens malūnas; beliko užtvankom griuvėsiai.

Šis Nevėžio ruožas yra vienas gražiausių. Rami ir švari upė teka tarpaukštų krantų, kuriuose auga miškai, vietomis – pievos. Upės platumas beveik vienodas – 30 iki 40 m, gilumas būtų pakankamas baidokams, 1,5 iki 2,0 m, dugnas — smėlio.

Žemiau Upytės žiočių, ties Rodų dv., deš. krante stovi Slabados malūnas.

Upytė – didelis Nevėžio intakas, teka dideliais zigzagais iš pietryčių, nuo Steprų balų, pro Ramygalą. Jos baseinas visas kanalizuotas; dėl to žymiai pasikeitė jos intakų tinklas. Upytės baseine, Vešetos senslėnyje yra istoriškas Upytės miestas, dabar menkutis bažnytkaimis, seniau didelis apskrities centras. Upytė minima kryžiuočių kronikose jau 1394 metais. Atskirame kalne, neperžengiamos Vešėtos balos vidury, buvo pastatyta pilis, seniau medinė, vėliau mūrinė, su bokštais ir vartais. Dar 1565 m., Žigimanto Augusto laikais, pilis buvo tinkama gintis. Upytės atstovas Varšuvos seime Vladas Sicinskis, pasinaudodamas „liberum veto“ teise sutrukdęs visus seimo darbus, paskelbtas išdaviku ir prakeiktas. Po jo mirties balzamuotas kūnas pasidarė tyčiojimosi objektu. Liaudies vaizduotėje „Čičinskas“ sukoncentravo savyje visas blogybes: žiaurus dvarininkas, bažnyčios niekintojas, su karieta įvažiavęs ar įjojęs j bažnyčią, žaibo pirmą Kalėdų dieną nutrenktas ir žemės nepriimtas; jo dvaras jgrimzdo į balą su visa bažnyčia. Tik senas pilies kalnas, „Čičinsko kalnu“ vadinamas, byloja apie garsią Upytės praeitį. Jau 1548 m. apskrities centras buvo perkeltas iš Upytės į Krekenavą, o 1568 m. – į Panevėžį.

Nuo Krekenavos iki Kėdainių

Žemiau Upytės žiočių ir Slabados malūno Nevėžis dar priima kairįjį intaką Linkuvę, kuri teka iš pietryčių; melioracijos darbai prijungė prie jos Žižmojaus dalį; dabar Linkuvė teka pro Anciškius ir Truskavą.

Keliais staigiais vingiais Nevėžis prieina prie žymaus prekybos centro – Krekenavos miestelio, kuris apima nemažą plotą dešiniajame krante, o priemiesčiais persimetė į kairįjį. Dvibokštė baltų plytų bažnyčia dominuoja miesteliui, ypač žiūrint iš Nevėžio. Miestelyje keliolika mūrinių namų; gyventojų per 1000.

Krekenava –  senas miestas: jau 1484 m. čia pastatė bažnyčią Rodų dv. savininkai Vizgirdai,. Jo vardas esą pasidaręs iš Naujųjų Krakių (lenkų Kroki nowe =  Krakinow); šita versija mažai įtikinanti. Seniau Krekenava buvo garsi koklių gamyba. Pro miestą eina Kėdainių-Panevėžio vieškelis, kiti keliai eina į Truskavą ir Počiūnėlius. Per Nevėžį ties Kiekenava 1931 m. pastatytas didelis geležbetoninis tiltas, 68 m ilgumo. Upės vagoje guli dideli akmenys.

Žemiau Krekenavos reikia pažymėti gražų miškelį kairiajame Nevėžio krante su senais ąžuolais pačiame upės krante. Upės slėny prasideda charakteringi Nevėžio vingiai. Upė lyg blaškosi tarp slėnio šlaitų 400 m platumo lygumoje.

Prie Lokaušėlės žiočių, deš. Nevėžio krante, Linkaučiaus dvare, kurio parkas siekia upės krantą, iki 1825 m. buvo vario liejykla, vienintelė Lietuvoje. Žemiau Linkaučiaus, ties Skaistkalnės (Jasnogurkos) dv. yra vandens malūnas, kurio aukštas trobesys pastatytas deš. krante.

Žemiau Skaistkalnes kair. Nevėžio slėnio šlaite yra Daniliškių dv. su taisyklingai kažin kokio užsienio specialisto išplanuotu parku ir gausingomis versmėmis. Čia gyveno V. D. Un-to Technikos fakulteto prof. P. Jankauskas.

Nevėžio slėnis čia prasiplečia apie 1 km; jo šlaitai apie 30 m aukštumo; upės vaga 30-40 m platumo, vandens gilumas vasarą 0,2-1,5 m,abudu krantai aukšti, apie 2 m aukščiau žemo vandens.

Prie Liaudės žiočių (ji įteka iš deš. šono 2 km aukščiau Surviliškio) seniau buvo Sasų pilis, storastijos centras, žinoma iš kryžiuočių kronikų jau 1394 m. Balinskis rašo, kad čia buvo supilti apkasai karui su švedais. Deš. Liaudės krante, greta Bakainių kaimo yra iškilęs pilies kalnas, vadinamas Surviliškio piliakalniu, labai didelis ir gražus. Kitas mažesnis piliakalnis stūkso kair. Nevėžio krante, priešais, ties Burvelių kaimu. Jokios gyvenamos vietos su Sasų ar panašiu vardu dabar čia nebeliko.

Liaudė teka iš žiemvakarių stambiais vingiais pro Počiunėlių bžk., Žibartonių ir Užupių k., skirdama Panevėžio apskritį nuo Kėdainių. Žymesni įntakai: Nikelpa, Garduva ir Nykis. Liaudės slėnis nuo Vytauto Didžiojo laikų buvo žinomas, kaip „Liaudės traktas“, kur gyveno smulkus bajorai (Liaudės bajorai), atvaizduoti lenkų rašytojo H. Sienkevičiaus istoriniuose romanuose. Buszynskis mano, kad senas Liaudės vardas buvo Liada, padarytas iš pagonių dievaičio vardo.

Nevėžio vagoje ties Liaudės žiotimis guli didžiulis akmuo; dugnas čia kietas, akmenuotas, vanduo teka labai smarkiai; viena po kitos eina trys rėvos, šiame ruože didelė išimtis. Srovės greitis rėvose sieka 1,2 m/sec.

Surviliškis – nežymus bažnytkaimis aukštajame Nevėžio slėnio deš. krante. Bažnyčia čia įsteigta 1637 m. Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus. Dabartinė medinė bažnvčia laikosi nuo 1791 melų. 1906-1911 metais Survilišky vikaravo dabartinis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Vienintelis Surviliškio papuošalas – labai dailus arkinis geležbetoninis tiltas per Nevėžį. Vienas 41,6 m skliautas jungia abudu upės krantu. Pastatytas jis 1930 m. inž. P. Markūno projektu. Tiltas stovi vieškelyje iš Surviliškio į Truskavą.

4 km žemiau Surviliškio kair. Nevėžio krante matyli mažas, bet gražus Šventybrasčio bažnytkaimis. Aukšto kranto viršūnėje tarp kelių senų beržų stovi sena medinė bažnytėlė su mūriniais sparnais ir atskira medine varpine. Nevėžio kranto briaunoje pastatytas betoninis Nepriklausomybės paminklas. Pakalnėje už šventoriaus 1803 m. sukilėlių kapai. Ties Šventybrasčiu įteka mažas upelis Brasta; čia seniau buvo vandens malūnas; užtvankos liekanos dar pasiliko Nevėžio vagoje.

Kiek žiemiau, deš. Nevėžio krante, yra Kalnaberžės kaimas ir dvaras. Dvaras seniau priklausė gr. Čapskiams, vėliau Rusijos ministeriui-pirmininkui P. Stolypinui. Dabar čia įtaisyta jaunų nusikaltėlių auklėjimo įstaiga, kuriai ilgai vadovavo kun. M. Jonaitis. Vidury gražaus parko stovi nedideli rūmai ir perdirbtos iš arklidžių auklėjimo įstaigos patalpos. Iš dvaro į Nevėžį eina per lauką ilga alėja.

Žemiau Kruosto žiočių įtaisyta Kruostos vandens malūno užtvanka. Malūno trobesiai – kair. krante.

Upės slėnis čia labai platus, iki 2 km. Ties Sirutiškių dv., kurio balti rūmai gražiai atsispindi Nevėžio vandeny, upė staigiu vingiu artėja prie dešiniojo slėnio šlaito, grįžta į kairę iki Apytalaukio bžk. ir vėl vingiuoja tarp Bobėnų miško ir Vilainių malūno.

Apytalaukis – senasis dvaras kair. Nevėžio krante, 5 km aukščiau Kėdainių, Seną mūrinę bažnyčią čia pastatė 1635 m Žemaičių teisėjas P. Šiukšta. Kitame Nevėžio krante, labai aukštame, dunkso gražus Bobėnų miškas, kėdainiečių vasarojimo ir ekskursijų vieta.

Aukšta užtvanka skersai Nevėžį kelia vandenį Vilainių malūnui, kurio aukštas trobesys pastatytas kairiajame krante. Žemiau malūno Nevėžio ruožas turi apie 3 km nepaprastai tiesią ir taisyklingą vagą; negali būti abejojimų, kad čia vaga buvo kada nors reguliuota. Tarp Vilainių dvaro (kair. krante) ir Kėdainių geležinkelio stoties pastatytas vieškeliui medinis tiltas, o kiek žemiau – du geležinkelio tiltai vienas greta kito. 1,7 km nuo upės, deš. krante, yra Kėdainių geležinkelių stotis. Savo laiku stoties namas buvo laikomas Kėdainių miesto papuošalu, o gretimas viešbutis buvo lyginamas su geriausiais užsieniniais. Tempora mutantur…

Nevėžis žemiau Kėdainių

Žemiau Kėdainių Nevėžis teka įmantriais vingiais plačiojo senslėnio dugnu. Slėnis turi 500 600 m platumo, vietomis prasiplečia iki 1 km. Upės vaga stačiais krantais, 30 40 m platumo, vandens gilumas vasarą 1-1,5 m. Vietomis pasitaiko seklumos su 0,2-0.3 m gilumo. Du malūnai  žemutiniame ruože toli patvenkia vandens lygmenį. Aukščiau malūnų užtvankų Nevėžis atrodo, kaip didelė, plati ir gili upė. Tokį vaizdą jis turi žemiau Kėdainių, dėl Pelėdnagių malūno. Obelis, kuri čia įteka iš kairiojo šono, patvankos ribose, atrodo taip pat labai didelė upė.

Nevėžio krantai gražiai apžėlę krūmais ir medžiais. Švelnūs ramios upės posūkiai teikia jos slėniui savotiško grožio. Labai daili upė pavakary, kada tykiame jos vandeny atsispindi apžėlę krantai su visomis smulkmenomis, o saulės atspindžiai nuo vandens žaidžia krantų žalumoje. Plaukdamas baidare gali krantuose matyti nuostabų dvigubą vaizdą savo laivelio – stačią ir apverstą; tai – Nevėžio „fata morgana“, kurios kitur nepastebima.

Krantų atspindžiai taip susilieja upės posūkiuose, kad sunku atspėti kelias; vandens srovė labai lėta, vietomis jos negalima pastebėti. Žalių spalvų harmonija visais galimais atspalviais – toks Nevėžio vaizdas vasarą; rudeny, kai miškai keičia spalvas, upės krantai virsią geltonų-raudonų-rudų-žalių spalvų konglomeratu. Nevėžis kuklus; jo grožio nieks negyrė; bet tikras dailės mėgėjas, menininkas, fotografas – ras jo krantuose daugtemų įkvėpimui ir kūrybai.

Obelis teka iš rytų. Prasideda ji netoli Siesikų bžk. Ukmergės aps. Dešiniajame jos krante stovi Šėtos mst. Obelies baseine buvo daug balų. Melioracijos darbai baigia tvarkyti visus Obelies intakus. Kanalizuoti: Rudekšna, Arvista, Šumera, Suleva, du Malčiai, tvarkoma Lankesa. Netoli Kėdainių per Obelį geležiniu tiltu eina Kauno-Kėdainių geležinkelis. Obelis turi didelį kritimą ir teka giliame slėny; ji tiktų hidroelektrinei stočiai statyti.

Pelėdnagių malūnas pastatytas 4 km žemiau Kėdainių, 1,5 km žemiau Obelies žiočių; kairiajame upės krante išmūrytas malūno trobesys. Šiuo krantu čia eina Kėdainių-Kauno vieškelis, kuris laikosi aukšto slėnio šlaito.

Kitas žymesnis Nevėžio intakas – Bėrupė (kitų vadinamas Barupe ir Borupe), teka iš pietryčių. Prasideda Bėrupė netoli Neries, apie Betėgalą, ir teka į žiemryčius, pro Kulvos bžk.; arti Žeimių geležinkelio stoties staigiais posūkiais ji keičia linkmę į vakarus. Ties Labūnavos dv. sutikusi Nevėžio paliktą senslėnį, įteka į Nevėžį labai keistai, prieš jo srovę. Iš žemėlapio atrodo, kad seniau Bėrupė turėjo tekėti į pietus, kartu su Gyne; gal pro Labūnavą ji buvo dirbtinai pakreipta, ar erozija ją „pavogė“. Bėrupės žymūs intakai Mekla ir Urka, kaip aukščiau pasakyta, turi taip pat daug keistumų jų vagų konfigūracijoje.

Bėrupės žemupy stovi Labūnavos bžk., labai sena vietovė, žinoma jau nuo 1363 m. kryžiuočių kronikose, daug kartų Labūnavą griovė ir degino kryžiuočiai; joje gyveno lietuvių kunigaikščiai, vėliau didikai Zabielos. Labūnavos dv. papuoštas vokiško tipo tvora su bokštais. Bažnytkaimio kapinėse įdomi apskrita koplyčia.

Labūnavos bžk. – visai mažas, su medine bažnyčia ir keliais nameliais; seniau miestas buvo aukščiau, Bėrupės slėny. Nevėžis teka apie 1 km į vakarus nuo bažnytkaimio; per jį keliamasi keltu į Josvainius, kurie stovi už 6 km, Šušvies krante. Dvibokštė gotiko Josvainių bažnyčia matyti ir iš aukštų Nevėžio krantų.

Šušvis (arba Šušvė) įteka j Nevėžį ties Paliepių dv. Prasideda ji Tirulių pelkėje tarp Tytuvėnų ir Šiluvos, teka į žiemius, toliau į rytus, pro Šiaulėnų m., ir į pietus pro Pašušvio, Grinkiškio ir Josvainių m. Didžiausias jos intakas – Beržė – teka iš žiemių, nuo Radviliškio. Šušvis pasižymi dideliu kritimu ir gausiai apstatyta vandens malūnų: ji turi 14 malūnų, taigi daugiau, kaip Nevėžis. Šušvis laikoma plukdoma upe nuo Grinkiškio m.

Šušvies žiotys | Nevėžį plačios ir sėklios. Žemiau jų yra paskutinis Nevėžio malūnas – Bajėnų. Malūno trobesiai pastatyti kair. krante, o dešiniame – Bajėnų dvaras.

Žemiau Alonos žiočių, ties Vilčiatavos k. kairiajame krante ir Panevėžiuko (Panevėžėlio) dv. dešiniajame iki 1932 m. buvo dar vienas malūnas; jis turėjo labai mažą kritimą, dėl to maža buvo iš jo naudos. Ruošiantis atidaryti vandens kelią iki Kėdainių, Vilčiatavos malūnas 1930 m. išpirktas ir nugriautas. Dabar žemiau jo pasidarė didelė smėlio sėkluma: panaikinus užtvanką pasikeitė erozijos sąlygos. Nuo šios vietos Nevėžis beveik neturi kritimo. Matyti, kad seniau Nemuno lygmuo buvo žemesnis ir jo paspyris nesiekė Nevėžiu tiek toli, kaip dabar (31 km).

Žemiau Panevėžiuko įteka beveik kartu Striūna ir jos intakas Strabė arba Strabukas (Strėba). 3 km žemiau Nevėžį kerta naujai tiesiamo iš Kauno į Klaipėdą Žemaičių plento trasa. Plentui per upę šiemet bus statomas geležbetoninis tiltas. Greta bus antras tiltas per Gynę, kuri 1 km žemiau įteka į Nevėžį iš kairiojo šono. Žemaičių plentas pradėtas tiesti 1935 metais; tai bus pirmas didelis mūsų plentas, labai svarbus visai Lietuvai. Iš Kauno į Klaipėdą, 217 m atstumo, automobiliai juo važiuos 3-4 valandas. Ruožas Kaunas-Babtai-Airiogala Raseiniai-Viduklė-Nemakščiai-Kryžkalnis (Šiaulių-Tillžės plentas) – 103 km ilgumo – bus baigtas 1937 metais.

Gynė teka iš pietryčių, tik prie žiočių keičia linkmę į pietus; atrodo, kad ji buvo Bėrupės intakas, kada Bėrupė tekėjo į pietus.

Nuo Gynės žiočių aukštame kairiajame krante matyti Babtų mst. su medine bažnyčia, daugiau panašus į didelį kaimą.

Babtuose bažnyčia minima nuo 1672 metų. Seniau jie turėjo miesto teises; jų ženklas buvo laivas su iškeltomis burėmis, o viršuje – popiežiaus tiara su raktais. 1919 metais Babtai išgarsėjo savo „respublika”, kada jų gyventojai atsisakė priklausyti Lietuvos valstybei. Babtai turi susisiekimą su Kaunu garlaiviais, kurie iki šios vietos tegali plaukioti. Garlaivių prieplauka ir keltas yra ties pietiniu Babtų galu. Ties Babtais numatoma statyti nauja radiostotis.

Nevėžio žemupys

Nevėžio ruožas žemiau Babtų – nepanašus į kitas upes. Srovės beveik nėra, upė vingiuoja tarp neaukštų krantų. Platus slėnis baigiasi iš abiejų šonų labai aukštais šlaitais, 40-50 m aukštumo. Vagos platumas 50-70 m, gilumas – nuo 2 m prie Babtų vis eina didyn ir ties Raudondvariu siekia 7-8 m, pavasary iki 13 m.

Vasarą tokio gilumo nėra nei vienoje upėje. Tik Nemuno deltoje, Skirvytės šakoje gilumai didesni, iki 12 m vasarą, iki 14 m pavasarį. Nemuno patvanka tiek jaučiama, kad dažnai vanduo teka iš Nemuno į Nevėžį. Pavasario metu lytys iš Nemuno nuplaukia apie 20 km prieš Nevėžio srovę. Kai Neris 1926 m. sugriovė Eigulių tiltą aukščiau Kauno, fermų liekanos pateko į Nevėžio slėnį aukščiau Raudondvario.

Žemiau Babtų deš. krante stovi gražus Babtinų dvaras, seniau kunigaikščių Giedraičių, Šukštų, Prozorų ir Tiškevičių, dabar gen. V. Nagevičiaus nuosavybė. Kairiajame krante pagal Kauno vieškelį išsitiesė Stabaunyčios kaimas; jo vardas labai reikšmingas, bet ne nuo stabo, o nuo laivų prieplaukos (stabauti – stabdyti laivus49). Čia buvo seniau žymus uostas, kuriuo naudojosi Nemuno baidokai.

Toliau pažymėtinas Kačiūniškio dv. dešiniajame Nevėžio krante, kur naujai pastatyti Seserų benediktinių vienuolyno rūmai. Rūmų stilius – kombinacija Rytų su Vakarais; bokštas – Maskvos Kremlio stilizacija.

Iš tolo matyti raudoni Raudondvario bokštai, kurie puošia didelį parką dešiniajame Nevėžio krante.

Pirmąją pilį pastatė čia kryžiuočiai 1405 m. ir pavadino Konigsburgu. Raudondvaris, kuris, matyti, visada turėjo raudonus mūrus, 1549 m. karaliaus Žigimanto-Augusto padovanotas karalienei Barborai Radvilaitei. Iš Radvilų Raudondvaris atiteko Zabieloms ir, vėliau, Tiškevičiams. Dabartinius rūmus pastatė italų architektas Laurynas Cezaris Anichini apie 184050 Raudondvaryje tas pats architektas suprojektavo ir pastatydino Liudvikų stiliumi gražią bažnyčią, kurią bestatydamas nukrito nuo lipamųjų pastatų ir užsimušė.

Bažnyčioje stovėjo grafienės Tiškevičienės balto marmuro statula, kuria visi žavėjosi. 1915 m., prieš užimant Kauną vokiečiams, Kauno tvirtovės komendanto Grigorjevo įsakymu Raudondvario bažnyčia rusų buvo susprogdinta; jos griuvėsiuos ilgai gulėjo ir balto marmuro gabalai, kuriems jau daugiau niekas gyvybės neįkvėps… Tik dabar Raudondvario bažnyčia vietos žmonių didelėmis pastangomis baigiama atstatyti, ir ne raudona, o balta, mažesnio formato ir kitokio stiliaus. Raudondvario rūmai karo metu taip pat labai nukentėjo; buvusių didikų rūmuose su paveikslų galerijomis dabar įgyvendinta vaikų prieglauda.

Raudondvaris stovi aukštame krante, viešpatauja visai apylinkei. Apačioje, prie Nevėžio, prisiglaudęs Solomenkos (Šiaudinės) kaimelis su sena karčiama. Toje vietoje seniau buvo keltas; po karo liko medinis tiltas; 1930 m. pastatytas didelis geležinis tiltas, tuo tarpu ilgiausias (vienos angos) Lietuvoje, 106 m ilgumo. Tiltas jungia Kauno-Vilkijos-Jurbarko vieškelį; prie jo veikia vandens matavimo stotis.

Kitame, kairiajame krante, aukštai ir toliau nuo upės, stovi Romainių dv., žinomas jau kryžiuočiams; jie Nevėžio slėnį šioje vietoje vadino Romainwerder arba Romainių gamyklos.

Ties Raudondvariu baigiasi Nevėžio slėnis, bet Nevėžis dar neįteka į Nemuną. Jo vaga pasisuka lygia greta su Nemunu ir apie 2 km vingiuoja Nemuno slėniu, siauru pievų pusiasaliu nuo jo atskirta. Tik ties Šilalio k. Nevėžis sutampa su Nemunu. Tokią vagos formą nesunku paaiškinti skirtumu tarp Nemuno ir Nevėžio. Nemunas turi didesnį kritimą, smarkesnę srovę ir energingai neša smėlį; Nevėžis žemupy beveik neturi kritimo ir srovės, todėl iki žiočių neatneša smėlio. Laikui einant Nemunas užpylė savo vagą, pakilo su visu savo slėniu, o Nevėžis pasiliko dar daugiau Nemuno patvenktas ir kitaip negalėjo atiduoti savo vandenų Nemunui, kaip tik paėjęs kiek žemiau.

Toje vietoje, kur dabar Šilalis, kaikurių istorikų manymu, seniau stovėjusi Naujojo Kauno pilis, pastatyta D. L. K. Kęstučio 1362 m., vėliau kryžiuočių Gotteswerder, Vytauto Didžiojo 1402 m. sugriautoji pilis.

Saloje ties Nevėžio žiotimis (gal pusiasalyje) 1398 m. Vytautas Didysis nustatė su kryžiuočiais sieną.

Ties Nevėžio žiotimis Nemuno slėnis labai platus, vaga plati ir sekli, su salomis. Dėl to pavasariais čia susigrūda ledai ir pasidaro dideli potvyniai, labai pavojingi Kaunui.

Nevėžis įteka į Nemuną 9,6 km žemiau Kauno, 200,3 km nuo žiočių (Atmatos žiočių į Kuršių Marias).

Steponas Kolupaila. Nevėžis. Hidrografinė studija. 1936 m.
[box type="info" align="aligncenter" ]Daugiausia žuvų sugaunama žvejojant plūdine, dugnine bei spiningu. Muselininkai prie Nevėžio neturi ką veikti, nebent sekliuose ir sraunesniuose ruožuose gali pasistengti suvilioti vieną kitą šapalą.[/box]

eografija:

Ilgis: 209 km;
Baseino plotas: 6 146 km²;
Debitas žiotyse: 30 m³/s;
Nevėžio baseiną ribojanti takoskyra turi dvi ,,spragas“: kanalu, o po to Pienios upeliu į Nevėžį srūva Šventosios vanduo; Nevėžio ir Lėvens upės sujungtos Sanžilės kanalu;
Nevėžio baseino paviršiuje vyrauja sunkesnės mechaninės sudėties karbonatingos uolienos
Metinis nuotėkis yra labai kaitus. Kaitumas nulemtas baseino geografinė padėties ir paklotinio paviršiaus savybių (menki reljefo nuolydžiai, sunkokos mechaninės sudėties gruntai – daugiau kritulių išgaruoja, mažesni požeminių vandenų ištekliai).
Svarbiausi Nevėžio intakai (ilgis, baseino plotas): Šušvė (135 km, 1 165
km²), Obelis (53 km, 674 km²), Juosta (51 km, 273 km²), Kiršinas (47
km, 410 km²), Barupė (48 km, 322 km²), Juoda (35 km, 318 km²).

 

[box type="info" align="aligncenter" ]Pastebėjus gamtos niokotojus, brakonierius ar kitus pažeidėjus prašome apie tai pranešti Utenos RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 8 686 48 407, 868632927, 868632920, 869806234, 861276829, 861133690; Panevėžio RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 868692859, 868673817, 861466342, 868692839; arba Kauno RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, tel. 868603706, 862040249, 868655829, 862110660. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija http://www.am.lt/ Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos http://www.vstt.lt/ Anykščių turizmo informacijos centras http://www.antour.lt/ Kauno turizmo informacijos centras http://www.kaunastic.lt/index.php/lt/ Kėdainių turizmo informacijos centras http://www.visitkedainiai.lt/ Panevėžio turizmo informacijos centras http://www.panevezysinfo.lt/ Užsisakyti meškeriotojo bilietą per sistemą ALIS http://alis.am.lt/actionFishingApplicationNew.action?fishingPermitType=1[/box]

COMMENTS

WORDPRESS: 3